Lietuva pirmininkauja ES Tarybai ir tuo pat metu įžūliai nevykdo tarptautinių įsipareigojimų

August 28, 2013
By HRL

Lietuva labai norėjo įstoti į ES, į Europos tautų ekonominės gerovės sąjungą.


Niekas negali prilygti tyčiojimuisi iš Lietuvos piliečių, kuriuo nepaliaujamai užsiima pati aukščiausia Lietuvos valdžia.

Tam, kad galėtų tapti šios ekonominės ir politinės bendrijos nare, stojančioji šalis turi prisiimti daug tarptautinių įsipareigojimų – pvz., Lietuva privalėjo uždaryti senąją atominę elektrinę.
Įsipareigojimų, kuriuos laisva valia prisiima stodama į ES, šalis turi griežtai laikytis.

Vienas iš tokių įsipareigojimų turi būti Europos socialinė chartija (Chartija), kurią Lietuva ratifikavo 2001-aisiais, įsipareigodama griežtai laikytis jos reikalavimų.

Įdomu tai, kad tuos reikalavimus Lietuvos valdžia pasirinko pati, nes kiekvienai šaliai suteikta teisė pagal tam tikras ribas pačiai apsispręsti, kokius Chartijos straipsnius ji įgyvendins. Lietuvos prisiimti įsipareigojimai išvardyti prezidento Valdo Adamkaus 2001 m. gegužės 15 d. pasirašytame įstatyme dėl Chartijos ratifikavimo.

Tačiau 2012-aisiais paaiškėjo, kad Lietuva ne tik nesilaiko šio labai svarbaus tarptautinio susitarimo, bet net ir neketina jo laikytis.

Kalbant paprasta žmonių kalba – didelė dalis Lietuvos gyventojų yra sąmoningai skurdinami, ramiai nusispjaunant į prisiimtus tarptautinius įsipareigojimus.

Lietuvius nupigino ne britų dienraštis, bet sava valdžia

Nors po ilgo diržų veržimosi ir kitokio tąsymosi Algirdo Butkevičiaus vyriausybė pagaliau nuo šių metų pradžios išstenėjo 1000 Lt minimalios mėnesinės algos ant popieriaus, pateikdama tai kaip didžiulį laimėjimą, Lietuvos valdžia ir toliau pažeidžia savo piliečių teisę į teisingą atlyginimą, kurį įsipareigojo užtikrinti 2001 m. ratifikuodama Chartiją.
Pagal šią tarptautinę sutartį mėnesinė alga į rankas Lietuvoje šiuo metu turi būti 1038,66 Lt.
Bet nėra, nes per daugiau nei dešimtmetį nuo 2001-ųjų valdžios įpratimas pažeidinėti piliečių teisę į orų atlyginimą tapo įsisenėjusiu ir chronišku cinizmu.
Tarp reikalavimų, kuriuos Lietuva laisva valia pasirinko įgyvendinti ratifikuodama Chartiją, yra toks II dalies 4 straipsnio 1 punktas: „Pripažinti darbuotojų teisę į tokį atlyginimą, kuris garantuotų jiems ir jų šeimoms normalų gyvenimo lygį.“
Ką reiškia ši abstrakti formulė, išaiškino Europos socialinių teisių komitetas, atsakingas už Chartijos įgyvendinimą: iki 2004 m. sąvoka „normalus gyvenimo lygis“ reiškė, kad minimali alga į rankas turi sudaryti 68% vidutinės algos, o nuo 2004 m. – 60%.
Tačiau tokio dydžio minimalios algos Lietuvos žmonės taip ir nesulaukė.
Vertindamas Lietuvos vyriausybės pateiktus 2005–2008 m. duomenis, 2010 m. gruodį Europos socialinių teisių komitetas konstatavo, kad Lietuva nevykdo savo įsipareigojimo užtikrinti normalų gyvenimo lygį garantuojantį atlyginimą (išskirta ekspertai.eu):
„Susipažinęs su pranešimu, komitetas atkreipia dėmesį, kad 2005–2008 m. minimalus darbo užmokestis gerokai padidėjo – nuo 550 Lt (160 €) 2005 m. iki 800 Lt (233 €) 2008 m. Augant ekonomikai, reikšmingai padidėjo ir vidutinis darbo užmokestis. 2005 m. sudaręs 1276,2 Lt (371 €), 2008 m. vidutinis bruto darbo užmokestis siekė 2151,7 Lt (625 €).
Kalbant apie grynąsias sumas, 2008 m. minimalus darbo užmokestis į rankas buvo 663 Lt (193 €), o vidutinis darbo užmokestis į rankas – 1650 Lt (480 €). Komitetas pažymi, kad pirmasis dydis sudaro tik 40,2% antrojo. Komitetas taip pat pažymi, kad šis santykis mažėjo nuo 2005 metų, kai siekė 47,6%. Todėl Komitetas mano, kad minimalus darbo užmokestis nėra teisingas.
Komitetas primena, kad pagal 4 straipsnio 1 punktą minimalus darbo užmokestis turi garantuoti darbuotojui orų gyvenimo lygį ir be jokių išlygų būti didesnis už toje šalyje nustatytą skurdo ribą.
Susipažinęs su pranešimu, Komitetas atkreipia dėmesį, kad skurdo riba Lietuvoje, kuri apibrėžiama kaip 60% vidutinių ekvivalentinių pajamų ir apskaičiuota remiantis Eurostato duomenimis apie skurdo rizikos ribą, 2005 m. buvo 355 Lt (103 €), tuo metu minimalus darbo užmokestis į rankas sudarė 550 Lt (160 €). Taigi, Komitetas pastebi, kad 2005 m. minimalus darbo užmokestis buvo didesnis už skurdo ribos vertę. Pagal pranešime pateiktus duomenis 2005 m. minimalus darbo užmokestis užtikrino darbuotojui didesnes pajamas, nei būtina pragyvenimui.
Tačiau Komitetas pažymi, kad 2008 m., kai minimalus darbo užmokestis į rankas sudarė 193 €, skurdo riba buvo 208 €. Komitetas konstatuoja, kad minimalus darbo užmokestis, kuris yra net mažesnis už skurdo ribos vertę, yra nesuderinamas su Chartija ir akivaizdžiai nesąžiningas.“
Šioje išvadoje, kurią Europos socialinių teisių komitetas pateikė daugiau nei prieš porą metų, įvertintas laikotarpis tik iki 2008-ųjų. Naujesnių vertinimų nėra, nes šalių atitiktį atskiriems Chartijos straipsniams šis komitetas vertina ne kasmet.
Bet apie tai, kad visos Lietuvos vyriausybės, nepaisant jų partinės spalvos, ir toliau ciniškai pažeidinėjo Lietuvos piliečių teisę į normalų atlyginimą, galima spręsti iš 2013-aisiais Statistikos departamento leidinyje paskelbtos lentelės, kurioje minimali mėnesinė alga palyginta su vidutiniu mėnesiniu bruto darbo užmokesčiu:

Matydamas šiuos skaičius, visas Europos socialinių teisių komitetas turėtų in corpore nusirauti plaukus: 2009, 2011 ir 2012 m. minimali alga nebesudarė net 40% vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio. Skaičiuojant nuo vidutinio užmokesčio į rankas, ši proporcija būtų dar mažesnė.
Kiek pasikeitė situacija nuo 2013 m. pradžios po ilgų virkavimų minimalią algą padidinus iki 1000 Lt?
2013 m. I ketvirtį vidutinis darbo užmokestis į rankas (neto) buvo 1731,1 Lt (Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenys). Lengva apskaičiuoti, kad 60% šios sumos – taip, kaip sąvoką „normalus gyvenimo lygis“ išaiškino Chartijos vykdymą prižiūrintis Europos socialinių teisių komitetas, – yra 1038,66 Lt. Būtent tokia šiuo metu ir turėtų būti minimali mėnesinė alga į rankas.
Taigi nėra jokio reikalo piktintis, kai koks nors britų dienraštis pavaizduoja svetur išvykusius lietuvius kaip nupigintos darbo jėgos simbolį.

Apgailėtinai atrodo ir Lietuvos ambasadorės Jungtinėje Karalystėje Astos Skaisgirytės-Liauškienės reakcija, kai lietuvius migrantus pašiepiančią karikatūrą ji pavadino „pasibjaurėtina, ksenofobine ir rasistine”.
Nes lietuvius nupigino ne britai, o sava, pasibjaurėtina valdžia.

žiūrek čia ryšium su teisėtų savininkų sklypų miestuose negražinimu, taip pat grūbus ir sąmoningas tarptautinės teisės pažeidimas ir tarptautinių įsipareigojimų nevykdymas

http://human-rights-lithuania.org/wordpress/?p=729

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *

*

Fondation Princesses de Croÿ et Massimo Lancellotti - 10 Rue Faider - 1060 Bruxelles - Belgique - Droit de réponse: postmaster@droitfondamental.eu

Free counter and web stats